1Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius, 2kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai, 3tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, 4kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

5Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių. 6Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. 7Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį, 9kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus. 10Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia. 11Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje. 12Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė. 13Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu. 14Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, 15nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios, 16ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą. 17Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

18Tada Zacharijas atsakė angelui: “Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna”. 19Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. 20Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu”.

21Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. 22Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys. 23Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

24Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: 25“Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse”.

26Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą 27pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. 28Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!” 29Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia. 30O angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! 31Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. 32Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; 33Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”. 34Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” 35Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. 36Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai, 37nes Dievui nėra negalimų dalykų”. 38Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

39Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. 40Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą. 41Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios. 42Ji balsiai sušuko ir tarė: “Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! 43Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! 44Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. 45Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

46O Marija prabilo: “Mano siela šlovina Viešpatį,

47ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

50Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

51Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

52Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

53Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

54Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

55kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.

56Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

57Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. 58Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju. 60Atsakydama jo motina tarė: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”. 61Jie jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”. 62Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. 63Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas­Jonas”. Ir visi stebėjosi. 64Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą. 65Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. 66Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kas gi bus iš to vaiko?” Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

67Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

68“Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

69Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

70kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

71jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

72tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

73priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

74išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

75per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

76O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

77tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

78ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

79kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.

80Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.