1Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. 2Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. 3Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. 4Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. 5Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. 6Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, 7suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

8Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. 9Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, 10bet angelas jiems tarė: “Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. 11Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats­Kristus. 12Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose”. 13Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą:

14“Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!”

15Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: “Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė”. 16Jie nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. 17Pamatę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. 18Visi, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. 19Marija įsiminė visus šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin. 20Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

21Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti vaikelį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas nurodė dar prieš Jo pradėjimą įsčiose.

22Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui,­ 23kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: “Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui”,­ 24ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: “Porą purplelių arba du balandžiukus”.

25Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. 26Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. 27Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja, 28Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė:

29“Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,

30nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,

31kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:

32šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę”.

33Juozapas ir Jėzaus motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama. 34Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,­ 35ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,­kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys”.

36Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, 37o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. 38Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo.

39Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo.

41Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos. 42Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. 43Pasibaigus šventės dienoms ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet Juozapas ir Jo motina to nepastebėjo. 44Manydami Jį esant keleivių būryje, jie, nuėję dienos kelią, pradėjo ieškoti Jo tarp giminių ir pažįstamų. 45Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę. 46Pagaliau po trijų dienų rado Jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais. 48Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: “Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs”. 49Jis atsakė: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” 50Bet jie nesuprato Jo pasakytų žodžių. 51Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus tuos žodžius savo širdyje.

52O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.