2Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

3Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

4neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

5Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

6kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

7kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

8kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

9Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

10Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

11Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

12Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

13Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

14Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

15Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

16Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

17Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

18Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

19Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: “Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

20Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?”

21Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

22nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

23Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

24Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.

25Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

26Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

27ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

28Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

29Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

30Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

31kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

32Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

33Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.

34Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

35Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

36Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

37jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

38Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

39Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

40Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

41Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

42Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

43kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

44Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

45Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

46Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

47Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

48Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

49Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

50Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

51Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

52Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

53Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

54Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

55Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

56Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

57Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

58Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

59Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

60Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

61Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

62Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

63Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

64Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

65Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

66Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

67Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

68Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

69Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

70Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

71Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

72Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.