1Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina. 2Jam būtų geriau, jei ant kaklo užkabintų girnų akmenį ir įmestų jūron, negu jis papiktintų nors vieną iš šitų mažutėlių. 3Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam. 4Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’,­atleisk jam”.

5Apaštalai tarė Viešpačiui: “Sustiprink mūsų tikėjimą”. 6O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,­ir jis paklausytų jūsų”.

7“Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? 8Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’? 9Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau. 10Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”.

11Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. 12Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu 13ir garsiai šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!” 14Pamatęs juos, Jis tarė: “Eikite, pasirodykite kunigams!” Ir beeidami jie pasveiko. 15Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą. 16Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. 17Jėzus paklausė: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? 18Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?” 19Ir tarė jam: “Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave”.

20Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: “Dievo karalystė neateina regimai. 21Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.

22Ir Jis tarė mokiniams: “Ateis dienos, kai norėsite išvysti bent vieną Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite. 23Jums sakys: ‘Žiūrėkite čia! Žiūrėkite ten!’­Nesekite jais ir neikite paskui juos. 24Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. 25Bet pirmiau Jis turės daug iškentėti ir būti šitos kartos atmestas. 26Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. 27Jie valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tada užėjo tvanas ir visus sunaikino. 28Taip pat buvo ir Loto dienomis. Jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė. 29O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino. 30Šitaip bus ir tą dieną, kai pasirodys Žmogaus Sūnus. 31Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. 32Prisiminkite Loto žmoną! 33Kas stengsis išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praras, tas atgaivins ją. 34Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. 35Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta. 36Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas”. 37Tada jie atsiliepė: “O kurgi, Viešpatie?” Jis atsakė: “Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai”.