2“Šlovinkite Viešpatį, nes Izraelis atkeršijo, kai žmonės noriai aukojosi.

3Išgirskite, karaliai, klausykitės, kunigaikščiai! Aš giedosiu Viešpačiui ir girsiu Viešpatį, Izraelio Dievą!

4Viešpatie, Tau išeinant iš Seyro ir žygiuojant iš Edomo laukų, žemė drebėjo, dangūs verkė ir iš debesų lašėjo vanduo.

5Kalnai tirpo prieš Viešpatį, net Sinajus Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje.

6Anato sūnaus Šamgaro ir Jaelės dienomis keliai ištuštėjo ir keliautojai pasuko aplinkiniais keliais.

7Gyventojai kaimuose nyko, kol aš, Debora, iškilau kaip motina Izraelyje.

8Jie pasirinko naujus dievus, ir kilo karas prie jų vartų. Ar buvo skydas arba ietis tarp keturiasdešimties tūkstančių izraelitų?

9Mano širdis palinkusi prie Izraelio vadovų, kurie noriai aukojasi už tautą! Girkite Viešpatį,

10kurie jojate ant baltų asilų, sėdite ant brangių kilimų ir einate keliu.

11Toli nuo šaulių balsų, prie vandens šulinių skelbkite Viešpaties teisius darbus, kuriuos Jis padarė Izraelio kaimams. Tada Viešpaties tauta nusileido prie vartų.

12Pabusk, pabusk, Debora! Pabusk, pabusk ir giedok giesmę! Pakilk, Barakai, Abinoamo sūnau, vesk savo belaisvius!

13Tam, kuris pasiliko, Jis atidavė valdyti kilniuosius tautoje. Viešpats pavedė man valdyti galinguosius.

14Būriai iš Efraimo, gyveną Amaleko krašte, atėjo paskui Benjamino būrius, taip pat Machyro valdytojai ir Zabulono raštininkai.

15Isacharo kunigaikščiai su Debora ir Baraku skubėjo į slėnį. Rubenas buvo pasidalinęs.

16Ko pasilikai tarp avių gardų ir klausai kaimenės bliovimo? Rubeno pulkuose kilo nesutarimai.

17Gileadas pasiliko anapus Jordano, Danas­prie laivų, o Ašeras liko ant jūros kranto.

18Bet Zabulono ir Neftalio vyrai statė mirties pavojun savo gyvybes aukštumose.

19Kanaano karaliai kariavo Taanache, prie Megido vandenų; sidabro grobio jie negavo.

20Ir dangaus žvaigždės kovojo su Sisera.

21Kišono upė nunešė juos. Mano siela, tu pamynei jėgą.

22Žirgams kanopos sutrupėjo nuo bėgimo, kai bėgo jų galingieji.

23Viešpaties angelas tarė: ‘Prakeikite Merozą, prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo Viešpačiui į pagalbą kovoje su galiūnais’.

24Kainito Hebero žmona Jaelė palaiminta labiau už visas moteris, labiau už visas moteris savo palapinėje.

25Vandens jis prašė, bet ji davė jam pieno, brangiame dubenyje ji atnešė sviesto.

26Į savo ranką ji paėmė kuolelį, o į savo dešinę­darbininkų kūjį. Ji užmušė Siserą, sutriuškino jo galvą ir pervėrė jam smilkinius.

27Prie jos kojų jis susmuko, parkrito ir gulėjo, prie jos kojų susmuko, parkrito. Kur jis susmuko, ten parkrito negyvas.

28Pro lango groteles žiūrėjo Siseros motina, laukdama jo grįžtant: ‘Kodėl taip ilgai neparvažiuoja jo kovos vežimas? Kodėl užtrunka jo kovos vežimo ratai?’

29Jos išmintingosios moterys jai sakė, o motina pakartojo jų žodžius:

30‘Tikrai jie dalinasi grobį: po vieną, o gal po dvi mergaites kiekvienam vyrui. Margi grobio audiniai Siserai. Iš abiejų pusių išsiuvinėti audiniai jo kaklui’.

31Sunaikink visus savo priešus, Viešpatie! Tave mylintieji tebūna kaip saulė, tekanti savo jėgoje”. Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų.