1Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi. 2Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus. 3Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą. 4Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą. 5Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.

6Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.

7Moterys dainuodamos kartojo: “Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių”.

8Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: “Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės”. 9Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.

10Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį. 11Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: “Prismeigsiu jį prie sienos”. Bet Dovydas išsisuko du kartus.

12Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs. 13Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą. 14Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo. 15Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo. 16Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.

17Kartą Saulius tarė: “Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas”. Saulius galvojo: “Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka”. 18Dovydas atsakė Sauliui: “Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?” 19Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.

20Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko. 21Ir Saulius sakė: “Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį”. Saulius sakė Dovydui: “Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja”. 22Jis įsakė savo tarnams: “Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ”. 23Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: “Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus”. 24Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo. 25Tada Saulius sakė: “Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ”. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos. 26Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas, 27kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas. 28Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį. 29Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.

30Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.