1Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

2Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

3Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

4Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

5Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

6Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

7Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

8Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

9Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

10Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

11Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

12Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

13Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

14Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

15ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

16Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

17Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

18Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.

19Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

20Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

21Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

22Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

23Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

24Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

25Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

26Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

27Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

28Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

29Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

30Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

31Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

32Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

33Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

34Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

35Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!