1Jėzus vėl kalbėjo palyginimais: 2“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. 3Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti. 4Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’ 5Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti, 6o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. 7Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. 8Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. 9Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. 10Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

11Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu. 12Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. 13Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. 14Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

15Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje. 16Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis. 17Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?” 18Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? 19Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą. 20Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” 21Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”. 22Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

23Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė: 24“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’. 25Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui. 26Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. 27Po jų visų numirė ir ta moteris. 28Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.

29Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos. 30Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. 31O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta: 32‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!” 33Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

34Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu, 35ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė: 36“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” 37Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. 38Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. 39Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. 40Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

41Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: 42“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”. 43Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

44‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

45Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?” 46Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.