1Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus. 2Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje. 3Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu”.

4Tada Viešpats tarė Mozei: “Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne. 5O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo”. 6Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto. 7Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?

8Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą­duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį”.

9Tada Mozė tarė Aaronui: “Sakyk visiems izraelitams: ‘Priartėkite prie Viešpaties, nes Jis išgirdo jūsų murmėjimą’ ”. 10Aaronui tebekalbant izraelitams, jie pažvelgė į dykumas ir pamatė Viešpaties šlovę debesyje. 11Viešpats kalbėjo Mozei: 12“Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Vakare jūs gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ”.

13Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. 14Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės. 15Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: “Kas čia?” Nė vienas nežinojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui. 16Štai ką Viešpats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ”. 17Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau. 18Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti. 19Mozė jiems sakė: “Nė vienas tenepalieka nieko rytojui”. 20Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti. Mozė užsirūstino ant jų. 21Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti. O saulei kaitinant, tie grūdeliai laukuose sutirpdavo.

22Šeštą dieną jie prisirinko dvigubai tiek: po du omerus kiekvienam. Izraelio vyresnieji apie tai pranešė Mozei. 23Jis sakė jiems: “Taip Viešpats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui. Ką norite kepti, iškepkite, ir ką norite virti, išvirkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’ ”. 24Jie pasidėjo rytojui, kaip Mozė buvo įsakęs. Ir tai nesugedo ir neatsirado kirmėlių. 25Po to Mozė tarė: “Valgykite tai! Nes šiandien yra Viešpaties sabatas, nieko laukuose nerasite. 26Šešias dienas rinksite, o septintoji diena yra sabatas; joje nieko nerasite”.

27Vis dėlto septintąją dieną kai kurie išėjo rinkti, bet nieko nerado. 28Viešpats tarė Mozei: “Ar ilgai nesilaikysite mano įstatymų ir įsakymų? 29Viešpats jums įsakė švęsti sabatą. Todėl šeštąją dieną Jis duoda jums duonos dviem dienom. Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas neišeikite iš savo namų septintąją dieną”. 30Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną.

31Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi. 32Mozė paskelbė Viešpaties įsakymą: “Prisipilkite omerą manos, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona jus maitinau dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto”. 33Mozė sakė Aaronui: “Paimk indą, supilk į jį vieną omerą manos ir jį padėk Viešpaties akivaizdoje, kad išliktų būsimoms kartoms”. 34Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip Aaronas padėjo indą palapinės švenčiausioje vietoje. 35Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į gyvenamas žemes. Jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano šalies ribų. 36Omeras yra dešimtoji efos dalis.