1Tai yra žodžiai sandoros, kurią Viešpats įsakė Mozei padaryti su izraelitais Moabo žemėje, neskaitant sandoros, padarytos Horebe.

2Mozė sušaukė izraelitus ir jiems tarė: “Jūs matėte, ką Viešpats padarė faraonui, visiems jo tarnams ir Egipto žemei jūsų akivaizdoje; 3didelius išbandymus, kuriuos matė jūsų akys, nepaprastus ženklus ir stebuklus, 4tačiau Viešpats jums nedavė iki šios dienos išminties, neatvėrė nei akių, nei ausų. 5Aš vedžiojau jus keturiasdešimt metų dykumoje: nenusidėvėjo jūsų drabužiai ir kojų apavas nesudilo. 6Jūs nevalgėte duonos, negėrėte vyno nė kito stipraus gėrimo, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 7Kai atėjote į šitą vietą, prieš jus išėjo Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas. Mes juos nugalėjome, 8užėmėme jų žemę ir davėme ją paveldėti Rubenui, Gadui ir pusei Manaso giminės. 9Laikykitės tad šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite, kad jums visuomet gerai sektųsi.

10Šiandien jūs visi stovite Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje: jūsų giminių vadai ir vyresnieji, visi Izraelio vyrai, 11vaikai, žmonos ir stovyklos ateiviai, kurie kerta malkas ir atneša vandens, 12kad įeitumėte į sandorą su Viešpačiu, savo Dievu, ir į sutartį, kurią šiandien Viešpats, tavo Dievas, su tavimi daro, 13kad Jis galėtų įtvirtinti tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip kalbėjo tau ir prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.

14Ne tik su jumis darau šitą sandorą ir sutartį, 15bet su tais, kurie yra čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, ir su tais, kurių čia šiandien nėra. 16Jūs žinote, kaip gyvenome Egipto žemėje, kaip keliavome per tautas. 17Jūs matėte jų bjaurystes ir stabus­medinius, akmeninius, sidabrinius ir auksinius. 18Tegul tarp jūsų neatsiranda vyro nei moters, nei šeimos, nei giminės, kurie nusisuktų nuo Viešpaties, savo Dievo, ir tarnautų svetimiems dievams; tegul nebūna tarp jūsų šaknies, auginančios tulžį ir metėlę; 19kad nė vienas, išgirdęs šio prakeikimo žodžius, nelaimintų savęs savo širdyje, sakydamas: ‘Aš turėsiu ramybę, nors vaikštau pagal savo širdies įsivaizdavimus’, tarsi būtų galima lyginti girtą su ištroškusiu. 20Viešpats nesigailės tokio, bet Jo pyktis ir pavydas užsidegs prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, surašyti šioje knygoje, kris ant jo, ir Viešpats išnaikins jo vardą iš po dangaus. 21Viešpats atskirs jį pražūčiai iš visų Izraelio giminių, pagal visus prakeikimus, surašytus šitoje įstatymo knygoje.

22Stebėsis būsimos kartos ir ateiviai, matydami šitos žemės kančias ir vargus, siųstus jiems Viešpaties. 23Visa žemė bus siera, druska ir ugniavietė; nieko nebus joje sėjama, net žolės ten nebeaugs; bus sunaikinta lyg Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimas, kuriuos Viešpats sunaikino savo rūstybėje. 24Visos tautos stebėsis: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitam kraštui? Ką reiškia ta Jo rūstybė?’ 25Žmonės atsakys: ‘Kadangi jie apleido Viešpaties, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią Jis padarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės, 26ir tarnavo kitiems dievams, garbindami juos, nors tie nebuvo jiems skirti, 27Viešpaties rūstybė užsidegė prieš šitą kraštą ir Jis užleido ant jo visus prakeikimus, surašytus šitoje knygoje; 28išrovė juos iš jų žemės savo rūstybėje ir ištrėmė į svetimą kraštą, kaip yra šiandien’.

29Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta­mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius”.