2Atsimink savo susirinkimą, kurį senais laikais įsigijai, tautą, kurią išpirkai, kad ji būtų Tavo, Siono kalną, kuriame Tu gyvenai!

3Įženk į nesibaigiančius griuvėsius. Priešas šventykloje nusiaubė viską.

4Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus.

5Jie švaistėsi kirviais lyg miško tankynėje:

6sudaužė kirviais ir kūjais visus medžio raižinius.

7Jie padegė Tavo šventyklą, išniekino Tavo vardo buveinę.

8Jie manė savo širdyse: “Sunaikinsime viską!” Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.

9Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus.

10Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?

11Kodėl atitrauki savo ranką ir dešinę paslepi antyje?

12Tačiau Dievas yra mano Karalius nuo seno; Jis gelbsti žemės viduryje.

13Tu jūrą savo galybe perskyrei, sutrupinai vandenyje slibinams galvas.

14Tu sudaužei galvas leviatano, davei jį visą suėsti dykumos gyventojams.

15Tau paliepus ištrykšta šaltiniai ir sraunūs upeliai, o vandeningos upės išdžiūsta.

16Tavo yra diena ir naktis. Tu sukūrei šviesą ir saulę.

17Tu nustatei žemės ribas, Tu padarei vasarą ir žiemą.

18Atsimink, Viešpatie, kad priešas tyčiojasi ir kvailiai niekina Tavąjį vardą.

19Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo.

20Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!

21Nepalik prispaustųjų gėdingai trauktis! Vargšai ir skurdžiai tegiria Tavąjį vardą!

22Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!

23Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo!