2Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai.

3Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą.

4Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų.

5Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos.

6Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu.

7Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.

8Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu.

9Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.

10Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria.

11Jie sako: “Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?”

12Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja.

13Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?

14Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.

15Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai.

16Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,

17kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą.

18Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį.

19Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.

20Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.

21Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,

22aš buvau kvailas ir neišmanantis­lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.

23Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką.

24Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę.

25Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.

26Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.

27Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka.

28Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.