1Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. Mano liežuvis­plunksna miklioje raštininko rankoje.

2Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų; malonė Tavo lūpose! Todėl palaimino Tave Dievas amžiams.

3Karžygy, prisijuosk kalaviją prie šlaunies, savo šlovę ir didybę.

4Savo didybėje kelkis ginti tiesos, romumo ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko Tave didingų darbų!

5Karaliaus priešų širdis perveria Jo strėlės, nuo jų krinta tautos.

6Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius. Teisumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras.

7Tu pamėgai teisumą ir neapkentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavasis Dievas, džiaugsmo aliejumi daugiau negu Tavo bendrus.

8Mira, alaviju ir kasija kvepia Tavo drabužiai. Iš dramblio kaulo rūmų linksmina Tave.

9Karalių dukterys pasitinka Tave; karalienė Tavo dešinėje Ofyro auksu papuošta.

10Klausyk, dukra, pažvelk ir išgirsk! Pamiršk savo tautą ir tėvo namus.

11Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats­garbink Jį!

12Tyro dukros neša Tau dovanas, tautos kilmingieji Tavo palankumo ieško.

13Karaliaus dukra šlovinga viduje, auksu išmegzti jos apdarai.

14Išsiuvinėtais drabužiais papuoštą ją veda pas Karalių, ją seka mergaitės, jos draugės, kurios bus atvestos pas Tave.

15Jos eina džiūgaudamos ir besilinksmindamos, jos įeis į Karaliaus rūmus.

16Vietoj Tavo tėvų bus Tavo sūnūs; visoje šalyje Tu paskirsi juos kunigaikščiais.

17Aš garsinsiu Tavo vardą per kartų kartas, todėl tautos girs Tave per amžius.