1Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.

2Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.

3Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!

4Tu­mano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.

5Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.

6Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.

7Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.

8Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.

9Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.

10Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.

11Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.

12Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.

13Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.

14Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.

15Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas

16dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.

17Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.

18Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,

19kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

20Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,

21argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

22Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.

23Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!

24Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?

25Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.

26Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.