2Viešpats atgaivina Jokūbo ir Izraelio didybę, nors priešai juos nusiaubė ir jų vynmedžių šakeles sulaužė.

3Priešų skydai raudoni, karių apranga skaisčiai raudonos spalvos. Kovos vežimai žibės kaip liepsna, svyruos iečių miškas.

4Kovos vežimai lėks gatvėmis ir aikštėmis tarsi žaibas.

5Jis šauks savo drąsiuosius, jie skubės klupdami, veršis prie sienos, bet apgultis jau bus paruošta.

6Upių vartai bus atidaryti, rūmai užimami.

7Karalienė bus vedama į nelaisvę, o jos tarnaitės dejuos kaip balandžiai ir mušis į krūtinę.

8Ninevė yra tvenkinys, iš kurio ištekės vanduo. Jis šauks: “Sustokite, sustokite!”, bet niekas nekreips dėmesio.

9Plėškite sidabrą, plėškite auksą! Čia turtų daugybė, nėra jiems galo!

10Ji tuščia, išplėšta ir sunaikinta. Širdis alpsta, keliai dreba, visų veidai iš baimės pabalę.

11Kur liūto buveinė, kur jaunų liūtų ola, kur liūtukai, kurie nepažino baimės?

12Liūtas plėšė ir smaugė savo jaunikliams ir liūtėms, jis grobiu pripildė olas ir landas.

13“Aš esu prieš tave,­sako kareivijų Viešpats.­Aš sudeginsiu tavo kovos vežimus, tavo jaunuolius sunaikins kardas. Tu neteksi grobio, niekas nebegirdės tavo pasiuntinių balso”.