1Jozuė, Nūno sūnus, slaptai išsiuntė iš Šitimo du žvalgus įsakydamas: “Eikite ir apžiūrėkite kraštą ir Jerichą!” Juodu atėjo į paleistuvės Rahabos namus ir ten nakvojo. 2Buvo pranešta Jericho karaliui: “Naktį atėjo du vyrai iš Izraelio vaikų išžvalgyti kraštą”. 3Jericho karalius nusiuntė pas Rahabą pasiuntinius, įsakydamas: “Išduok vyrus, kurie yra tavo namuose, nes jie yra žvalgai”. 4Moteris, abu vyrus paslėpusi, tarė: “Tiesa, vyrai buvo atėję pas mane, bet aš nežinojau, iš kur jie. 5Prieš uždarant vartus, temstant, tie vyrai išėjo. Aš nežinau, kur jie nuėjo. Skubiai vykitės juos, gal dar pavysite”. 6Ji buvo užvedusi juos ant stogo ir paslėpusi po nemintais linais, kurie ten buvo. 7Jericho vyrai vijosi juos Jordano keliu iki brastos. Kai tik persekiotojai išėjo, vartus užrakino.

8Jiems dar neatsigulus, ji užlipo pas juos ant stogo 9ir tarė: “Aš žinau, kad Viešpats jums atidavė šitą šalį. Mus apėmė siaubas dėl jūsų, ir visi krašto gyventojai nusiminė. 10Mes girdėjome, kaip Viešpats, jums išeinant iš Egipto, išdžiovino prieš jus Raudonosios jūros vandenį ir ką jūs padarėte abiem amoritų karaliams anapus Jordano, Sihonui ir Ogui, kuriuos visai sunaikinote. 11Tai išgirdę, išsigandome ir netekome drąsos. Viešpats, jūsų Dievas, yra dangaus ir žemės Dievas. 12Dabar prisiekite man Viešpačiu, kad jūs pasielgsite su mano tėvo namais taip, kaip aš pasielgiau su jumis, ir duokite man tikrą ženklą, 13kad paliksite gyvus mano tėvą, motiną, brolius, seseris ir visus, kurie jiems priklauso, ir išgelbėsite mūsų gyvybes”. 14Žvalgai jai atsakė: “Teištinka mus mirtis jūsų vietoje! Jei neišduosi mūsų, tai, kai Viešpats mums atiduos šitą šalį, mes gerai ir teisingai pasielgsime su tavimi”.

15Tada Raaba nuleido juos virve pro langą, nes ji gyveno miesto mūro sienoje. 16Ji tarė jiems: “Eikite į kalnus, kad jūsų nesutiktų besivejantieji, ten slapstykitės tris dienas, kol jie sugrįš; po to eikite savo keliu”. 17Vyrai jai atsakė: “Mes laisvi būsime nuo tau duotos priesaikos, 18jei, mums įeinant į kraštą, nepririši raudonos virvės prie lango, pro kurį mus nuleidai, ir savo tėvo, motinos, brolių ir visų namiškių neatsivesi į savo namus. 19Kiekvienas, kuris išeis į gatvę iš tavo namų, bus pats kaltas dėl savo mirties, mes būsime nekalti. O kas pasiliks tavo namuose ir bus nužudytas, jo kraujas kris ant mūsų. 20Tačiau jei mus išduosi, mes būsime laisvi nuo tau duotos priesaikos, kuria mus prisaikdinai”. 21Ji tarė: “Tebūna, kaip sakote”. Ji išleido juos, ir jie nuėjo. Tuomet ji pririšo raudoną virvę lange.

22Jie nuėjo į kalnus ir ten pasiliko tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos vijosi. Jie ieškojo jų kelyje, bet nieko nerado. 23Tuodu vyrai, grįžę pas Jozuę, Nūno sūnų, jam papasakojo visa, kas jiems atsitiko. 24Ir jie sakė: “Viešpats tikrai atidavė mums visą šitą kraštą, nes tos šalies gyventojai labai išsigando dėl mūsų atėjimo”.