2“Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

3Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

4Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,

5nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

6Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,

7jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

8Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

9Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

10Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

11Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

12Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

13saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,

14tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

15Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

16Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

17Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

18Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

19Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

20Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

21Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

22Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

23Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

24Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

25Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

26Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

27Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

28Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

29Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas”.