2kad pašalintų beturtį iš teismo ir paniekintų mano tautos vargšų teises, kad našlės taptų jų grobiu ir galėtų apiplėšti našlaičius.

3Ką jūs darysite aplankymo dieną, kai nelaimės jus užklups? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos, kur paliksite savo turtus?

4Be manęs jie pateks į nelaisvę, žus nuo kardo. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.

5Vargas Asirijai, mano rūstybės rykštei ir lazdai.

6Aš ją pasiųsiu prieš veidmainių tautą, prieš savo rūstybės žmones ją nukreipsiu, įsakysiu plėšti, grobti ir mindyti ją kaip gatvių purvą.

7Bet ji ne taip galvoja: ji svajoja sunaikinti daug tautų.

8Ji sako: “Ar mano valdovai nėra karaliai?

9Ar Kalnė ne kaip Karkemišas? Ar Hamatas ne kaip Arpadas? Ar Samarija ne kaip Damaskas?

10Ar mano ranka nepasiekė stabmeldžių karalysčių, kurių stabų buvo daugiau negu Jeruzalėje ir Samarijoje?

11Argi negaliu padaryti Jeruzalei ir jos stabams, kaip padariau Samarijai ir jos stabams?”

12Todėl, kai Viešpats užbaigs savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus pasipūtusį Asirijos karalių, jo išdidžiai pakeltas akis.

13Nes jis sako: “Aš tai padariau savo galia, savo išmintimi tai pasiekiau. Aš panaikinau tautų ribas, išplėšiau jų turtus, kaip karžygys pažeminau jų gyventojus.

14Mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus, kaip surenka paliktus kiaušinius, taip surinkau visą žemę. Nė vienas nepajudino sparno, nepravėrė snapo ir nesučirškė”.

15Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas didžiuojasi prieš tą, kuris jį traukia? Ar lazda pakyla prieš tą, kas nėra medis? Ar rykštė plaka tą, kuris ją laiko?

16Viešpats, kareivijų Dievas, užleis sunkias ligas ant jo riebiųjų ir jo garbę sunaikins lyg ugnimi.

17Izraelio Šviesa taps ugnimi, jo Šventasis­liepsna. Per vieną dieną Jis sudegins ir sunaikins usnis ir erškėčius.

18Jis sunaikins jo miško garbę ir sodo sielą bei kūną. Jie sunyks kaip sunkiai sergantis ligonis.

19Jo miško medžių taip maža beliks, kad vaikas galės juos suskaičiuoti.

20Tuomet Izraelio ir Jokūbo namų likutis nebesirems juos nugalėjusiais, bet tiesoje vilsis Viešpačiu, Izraelio Šventuoju.

21Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo.

22Izraeli, jei tavo tauta ir būtų gausi kaip pajūrio smiltys, tik likutis sugrįš. Sunaikinimas numatytas ir pelnytai užplūs.

23Viešpats, kareivijų Dievas, įvykdys numatytą sunaikinimą visoje žemėje.

24Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, taip sako: “Mano tauta, gyvenanti Sione, neišsigąsk asirų, kai jie plaks tave rykštėmis ir muš lazdomis kaip egiptiečiai. 25Nes dar trumpa valandėlė, ir mano rūstybė bei pyktis pasibaigs jų sunaikinimu”. 26Tada kareivijų Viešpats pakels prieš juos rimbą ir smogs jiems, kaip smogė Midjanui prie Orebo uolos. Jis išties savo lazdą virš jūros, kaip tai padarė Egipte. 27Tą dieną jų našta bus pašalinta nuo tavo pečių ir jungas nuo tavo kaklo, ir patepimas sudaužys jungą.

28Jie pakilo iš Rimono, atžygiavo į Ajatą pro Migroną ir paliko atsargas Michmaše.

29Jie perėjo tarpeklį, Geboje nakvojo. Rama dreba, Sauliaus Gibėja išbėgiojo.

30Šauk balsiai, Galimų dukra! Teišgirsta tave Laišoje, vargšas Anatote.

31Madmena ištuštėjo, Gebimų gyventojai ieško išsigelbėjimo.

32Dar šiandien jie pasieks Nobą, pakels grasinantį kumštį prieš Siono dukterį, prieš Jeruzalės aukštumą.

33Štai Viešpats, kareivijų Dievas, nulauš su triukšmu šakas, aukštai iškilusius nukirs, aukštieji bus pažeminti,

34miško tankumynus iškapos kirviu, Libanas kris nuo Galingojo.