2“Viešpatie, girdėjau tavo kalbą ir nusigandau. Atnaujink ir apreikšk savo darbą metuose, savo rūstybėje prisimink gailestingumą.

3Dievas atėjo iš Temano, Šventasis­nuo Parano kalno. Jo šlovė uždengė dangų ir žemė buvo pilna Jo gyriaus.

4Spinduliuojančioje šviesoje Jis pasirodė. Iš Jo rankų tvieskė šviesos spinduliai­Jo galybė.

5Pirma Jo ėjo maras, degančios anglys po Jo kojomis.

6Jis sustojo ir išmatavo žemę. Jis pažvelgė­išsigando tautos, susvyravo amžinieji kalnai, nusilenkė kalvos. Jo keliai amžini.

7Aš mačiau Kušano palapines nelaimėje, Midjano krašto palapinių uždangos siūbavo.

8Viešpatie, ar upės sukėlė Tavo kerštą, ar jūra sužadino įtūžį, ar srovės uždegė Tavo rūstybę, kad Tu važiavai žirgais ir išgelbėjimo vežimais?

9Tavo lankas buvo apnuogintas, kaip buvai prisiekęs tautoms. Tu išraižei žemę upėmis.

10Tave pamatę sudrebėjo kalnai, liejosi vanduo, gelmės balsas pasigirdo, ir ji kėlė rankas į aukštybes.

11Saulė ir mėnulis sustojo, kai pasipylė Tavo šviečiančios strėlės ir suspindo ietys.

12Įtūžęs Tu ėjai per žemę, užsirūstinęs trypei tautas.

13Tu išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo, sutrupinai nedorėlių namų galvą, apnuoginai juos nuo pamatų iki kaklo.

14Tu pervėrei jo strėlėmis jo karius, kai jie kaip audra ėjo išblaškyti manęs, džiūgaudami, kad galės slaptoje praryti vargšą.

15Tu su savo žirgais perėjai jūrą galingų vandenų paviršiumi.

16Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą.

17Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose,

18tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!

19Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas”. Choro vadovui. Styginiais instrumentais.