2Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.

3Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti.

4Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.

5Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.

6Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.

7Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.

8Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai.

9Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš savo triūso? 10Aš regėjau užduotį, kurią Dievas davė žmonių vaikams.

11Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo.

12Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime. 13Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis. 14Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina,­nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų. 15Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.

16Aš mačiau po saule: teismo vietoje­nedorybė, teisingumo vietoje­neteisybė. 17Tariau savo širdyje: “Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui”. 18Aš galvojau savo širdyje apie žmones: “Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai”. 19Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė. 20Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis. 21Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę? 22Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?