2“Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!

3Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?

4Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.

5Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.

6Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.

7Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių­jie tau pasakys.

8Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.

9Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?

10Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.

11Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.

12Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.

13Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.

14Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.

15Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.

16Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.

17Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.

18Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.

19Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.

20Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.

21Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.

22Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.

23Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.

24Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,

25jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti”.