1“Belis sulaužytas, Nebojas guli sutrupintas. Stabai išgabenami pakrauti ant gyvulių. Jie sunki našta juos nešantiems.

2Jie sulaužyti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, bet patys nešami į nelaisvę.

3Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo.

4Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus.

5Su kuo mane palyginsite, į ką mane darysite panašų?

6Jie auksą iškrato iš maišelių, sidabrą pasveria svarstyklėmis, pasamdo auksakalį, kad padarytų dievą, parpuolę prieš jį, meldžiasi,

7užsideda stabą ant pečių, nuneša į prirengtą jam vietą ir pastato. Jis stovi ir nejuda. Kai jie šaukiasi jo, jis negirdi ir neišgelbsti jų iš nelaimės.

8Apmąstykite ir supraskite! Imkite tai į širdį, jūs atskalūnai!

9Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra.

10Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.

11Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.

12Klausykite manęs, sukietėjusios širdies žmonės, esantys toli nuo teisumo.

13Aš priartinu savo teisumą, ir jis nebus toli. Mano išgelbėjimas neuždels. Aš duosiu išgelbėjimą Sione dėl savo šlovės­Izraelio”.