1Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje.

2Kartą vakare Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; moteris buvo labai graži. 3Dovydas pasiuntė sužinoti, kas ji. Jam buvo pranešta, kad tai Eliamo duktė Batšeba, hetito Ūrijos žmona. 4Dovydas pasiuntė savo tarnus ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja, nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo. Ir ji sugrįžo į savo namus. 5Moteris pastojo ir pasiuntė pas Dovydą pranešti: “Aš esu nėščia”.

6Dovydas pasiuntė pasakyti Joabui, kad atsiųstų jam hetitą Ūriją. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą. 7Kai Ūrija atėjo pas Dovydą, jis teiravosi, kaip sekasi Joabui, kariams ir kaip vyksta karas. 8Po to Dovydas tarė Ūrijai: “Eik į savo namus ir nusiplauk kojas”. Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, jam iš paskos nunešė karališkų valgių. 9Bet Ūrija nėjo namo ir atsigulė karaliaus namų prieangyje su visais savo valdovo tarnais. 10Kai Dovydui pranešė, kad Ūrija nėjo namo, Dovydas paklausė Ūrijos: “Tu atėjai iš kelionės. Kodėl neini į savo namus?” 11Ūrija atsakė Dovydui: “Skrynia, Izraelis ir Judas gyvena palapinėse, o mano valdovas Joabas ir mano valdovo tarnai apsistoję atvirame lauke. Kaip aš galiu eiti į savo namus valgyti, gerti ir miegoti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir gyva tavo siela, aš to nedarysiu!” 12Dovydas tarė: “Pasilik dar šiandien čia, o rytoj aš tave išleisiu”. Ūrija pasiliko Jeruzalėje dar vieną dieną iki rytojaus. 13Dovydas pasikvietė jį, jis valgė ir gėrė su Dovydu, ir Dovydas jį nugirdė. Vakare Ūrija išėjo miegoti kartu su savo valdovo tarnais, tačiau į savo namus nėjo.

14Rytą Dovydas parašė Joabui laišką ir jį pasiuntė per Ūriją. 15Laiške jis rašė: “Pastatyk Ūriją į smarkiausios kovos priekį ir atsitraukite, kad jis žūtų”. 16Joabas, apgulęs miestą, pastatė Ūriją į tokią vietą, apie kurią žinojo, kad ten stovi drąsūs žmonės. 17Miesto žmonės išėjo ir kovėsi su Joabu. Ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų, ir hetitas Ūrija žuvo taip pat. 18Joabas pasiuntė Dovydui pranešimą apie mūšio eigą. 19Pasiuntiniui įsakė: “Kai pabaigsi pasakoti karaliui apie mūšį, 20jei karalius supyks ir sakys tau: ‘Kodėl taip priartėjote prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienų? 21Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris, numetusi ant jo girnų akmenį nuo sienos taip, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienų?’ Atsakyk jam: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs’ ”.

22Pasiuntinys nuėjo ir pranešė Dovydui visa, ką Joabas buvo jam įsakęs. 23Ir pasiuntinys sakė Dovydui: “Vyrai įveikė mus ir išėjo prieš mus į atvirą lauką, bet mes juos nustūmėme ligi miesto vartų. 24Šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienų, ir keletas tavo tarnų žuvo. Ir tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs”. 25Tuomet Dovydas tarė pasiuntiniui: “Pasakyk Joabui dėl to nenusiminti, nes kardas ryja tai vieną, tai kitą. Tegul sustiprina miesto puolimą ir jį sugriauna. Taip jį padrąsink”.

26Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras žuvo, gedėjo dėl savo vyro. 27Gedului pasibaigus, Dovydas parsivedė ją į savo namus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui.