2prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

3Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai­išmanymas.

4Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.

5Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

6kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?

7Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

8Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi,

9kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

10Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

11Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.

12Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.

13Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

14Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

15Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.

16Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.

17Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

18Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,

19tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.

20Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.