2kad būtum nuovokus ir tavo lūpos išlaikytų pažinimą.

3Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.

4Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.

5Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.

6Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinok­jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.

7Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.

8Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,

9kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;

10kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,

11ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,

12ir sakyti: “Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,

13neklausiau savo mokytojų balso ir nepalenkiau savo ausies prie tų, kurie mane mokė?

14Aš kone patekau į visokias nelaimes bendruomenės ir susirinkimo vidury”.

15Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės.

16Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse?

17Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems.

18Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona.

19Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile.

20Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja?

21Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus.

22Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai.

23Jis miršta nepasimokęs, per savo didelį kvailumą nuklysta.