1Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. 2Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. 3Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,­man nėra iš to jokios naudos.

4Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. 5Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, 6nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; 7visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

8Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, 9nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. 10Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. 11Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. 12Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada­veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. 13Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė­šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.