2“Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!

3Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!

4Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?

5Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.

6Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.

7Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.

8Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta.

9Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.

10Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.

11Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.

12Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.

13Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę.

14Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?”